Vengti nuodėmės
1Nusidėjai, mano vaike? Daugiau to nebedaryk,
bet prašyk atleidimo už savo praeities nuodėmes.
2Bėk nuo nuodėmės kaip nuo gyvatės,
nes jeigu prisiartinsi prie nuodėmės, ji tau įgels.
Jos dantys – liūto dantys,
ji gali sunaikinti žmogaus gyvastį.
3Kiekviena kaltė – dviašmenis kalavijas;
jos žaizda nepagydoma.
4Smurtas ir įžūlumas išsekina turtus;
taip bus nualinti išdidžiųjų namai.
5Malda iš vargšo lūpų eina tiesiai į Dievo ausis;
jo nuosprendis skelbiamas be lūkuriavimo.
6Kas nekenčia įspėjimo, tas eina nusidėjėlio taku,
bet kas pagarbiai bijo Viešpaties, tas gailisi savo širdyje.
7Sklandus kalbėtojas plačiai žinomas,
bet protingas žmogus pastebi, kai jis paslysta.
8Kas stato namus kitų žmonių pinigais,
tas panašus į žmogų,
renkantį akmenis savo kapo kauburiui.
9Nusikaltėlių gauja – kaip pakulų ryšulys;
jie gaus galą ugnies liepsnose.
10Lygiais akmenimis grįstas nusidėjėlių kelias,
bet jo gale – mirusiųjų pasaulio duobė.
11Kas laikosi Įstatymo, tas apvaldys savo potraukius;
pagarbi Viešpaties baimė – tobula išmintis.
12Kas nėra sumanus, tas negali būti išmokytas,
bet esti ir sumanumo, kuris neša kartėlį.
13Išminčiaus išmanymas – kaip tvinstanti upė,
o jo patarimas – kaip gyvybės šaltinis.
14Kvailio protas kaip sudaužytas ąsotis
nebegali talpinti jokio mokslo.
15Girdėdamas prasmingą posakį,
protingas žmogus jam pritaria ir kitą prie jo prideda;
tai girdėdamas
lengvapėdis pasijuokia ir atsuka nugarą.
16Kvailio plepėjimas – kaip našta kelionėje,
bet protingo žmogaus kalbos malonu klausytis.
17Sueigoje ieškoma protingo žmogaus nuomonės,
į širdį imami jo žodžiai.
18Kvailiui išmintis – tarsi namų griuvėsiai,
bukapročiui mokslas – padriki tauškalai.
19Neprotingam žmogui auklėjimas –
pančiai ant kojų
ir antrankiai ant jo rankų.
20Kvailys juokiasi visu balsu,
o išmintingas žmogus kukliai šypsosi.
21Protingam žmogui auklėjimas –
kaip aukso papuošalas,
kaip apyrankė jam ant dešinės.
22Kvailys skuba kelti koją į namus,
o gerai išauklėtas žmogus kukliai laukia.
23Neišauklėtas žmogus žiūri pro tarpdurį į vidų,
o išauklėtas žmogus laukia lauke.
24Nemandagu žmogui klausytis prie durų;
išauklėtą žmogų apimtų gėda.
25Plepių lūpos kartoja kitų žodžius,
o išmintingųjų žodžiai rūpestingai sveriami.
26Kvailių protas jų burnoje,
o išmintingųjų burna jų prote.
27Kai nedoras žmogus keikia savo priešą,
jis iš tikrųjų keikia save patį.
28Šmeižikas juodina save patį
ir būna nekenčiamas kaimynų.
